Juridinių asmenų (įmonių) likvidavimas – tai jų, kaip teisės subjektų egzistencijos užbaigimas.

Likvidavimas gali būti savanoriškas, kai sprendimą nutraukti juri­dinio asmens veiklą priima juridinio asmens dalyviai. Pa­grindų sąrašas, kuriems esant juridinio asmens veikla nutraukiama, yra baigtinis. Pagal CK 2.106 straipsnį teismas ar kreditorių susirinkimas priima sprendimą likviduoti bankrutavusį juridinį asmenį. Teismas taip pat gali priimti sprendimą likviduoti juridinį asmenį šiais atvejais: 1) jeigu ekspertų ataskaitoje nurodyta, kad juridinio asmens (juridinio as­mens valdymo organų ar jų narių) veikla yra netinkama (CK 2.131 str.); 2) jeigu likvidavimą inicijuoja registro tvarkytojas vadovaudamasis CK 2.70 straipsniu; 3) jeigu teismas pripažįsta juridinio asmens įsteigimą neteisėtu pagal CK 2.114 straipsnį. Kiti du juridinio asmens priversti­niai likvidavimo pagrindai yra susiję su laikotarpio, kuriam buvo įsteig­tas juridinis asmuo, pabaiga bei dalyvių skaičiaus sumažėjimu mažiau nei įstatymų leidžiamas minimumas, jeigu juridinio asmens dalyvis per šešis mėnesius po tokio sumažėjimo nenutaria juridinio asmens reorganizuoti ar pertvarkyti. Visi subjektai pagal CK 2.108 straipsnį: juridinių asmenų dalyviai, kreditorių susirinkimas, juridinių asmenų registro tvar­kytojas, teismas, priėmę sprendimą likviduoti juridinį asmenį, privalo paskirti likvidatorių. Ši taisyklė su išlyga taikoma juridinių asmenų da­lyviams, kurie gali ir neskirti likvidatoriaus, jeigu steigimo dokumentai ar įstatymai numato kitokias likvidatoriaus skyrimo taisykles. Likvida­toriaus paskyrimo momentą reikėtų sieti su CK 2.66 straipsnio 1 ir 5 dalimis. Nurodyto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridinių asmenų registre, be ko kita, turi būti numatyta ir juridinio asmens valdymo or­ganų nariai, dalyviai, turintys teisę juridinio asmens vardu sudaryti san­dorius, jų teisių ribos, juridinio asmens teisinis statusas, o CK 2.66 straipsnio 5 dalis numato, kad anksčiau išvardyti duomenys įsigalioja tik įregistruoti juridinių asmenų registre. Taigi likvidatoriaus paskyrimo mo­mentas yra anksčiau nurodytų duomenų įregistravimas juridinių asme­nų registre. Paskyrus likvidatorių, juridinio asmens valdymo organai ne­tenka įgaliojimų, juridinio asmens dalyvių kompetencija dėl sandorių sudarymo taip pat pereina likvidatoriui. CK 2.108 straipsnio numaty­tais atvejais juridinio asmens likvidatorius perima juridinio asmens val­dymo organų teises ir pareigas įsigaliojus sprendimui dėl juridinio as­mens likvidavimo. (Kiršienė J., Pakalniškis V., Juškytė R., Civilinė teisė, 2004,  p. 200-201).

Siekiant apginti kreditorių interesus asmuo, priėmęs sprendimą likviduoti juridinį asmenį, Juridinių asmenų registro nuostatų nustaty­ta tvarka turi apie tai viešai paskelbti tris kartus ne mažesniais kaip trisdešimt dienų intervalais arba paskelbti viešai vieną kartą ir pranešti raštu visiems kreditoriams. CK 2.112 straipsnio 2 dalis taip pat numato pareigą pranešti juridinių asmenų registrui ne vėliau kaip pirmą viešo paskelbimo dieną. Tačiau CK nenustato, kad nuo pranešimo įregistra­vimo juridinių asmenų registre dienos (CK 2.66 str. 5 d.) juridinis as­muo įgyja likviduojamo juridinio asmens statusą. Todėl duomenų apie juridinio asmens teisinio statuso pakeitimą įsigaliojimą sieti su įregist­ravimu juridinių asmenų registre galima tik tuo atveju, jei tai būtų nu­statyta atskiras juridinių asmenų teisines formas reglamentuojančiuose įstatymuose. Toks reglamentavimas tikslingas apsaugant kitų asmenų teises ir interesus.

Likvidavimo laikotarpiu juridinis asmuo egzistuoja kaip civilinės teisės subjektas, kurį valdo likvidatorius ar likvidavimo komisija. Likvi­datorius turi. Nustatyti, koks yra juridinio asmens turtas, jo teisės ir prievolės, įvykdyti sandorius, pareikšti reikalavimus juridinio asmens skolinin­kams, taip pat sudaryti sandorius, kurie yra susiję su juridinio asmens veiklos nutraukimu arba kurie numatyti sprendime likviduoti juridinį asmenį, padalyti turtą kreditoriams pagal sudarytą likviduojamo juridinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę, įstatymų nustatytais atvejais likusį turtą atsiskaičius su kreditoriais perduoti dalyviui (daly­viams). Atsakomybę už kreditorių teisių pažeidimą numato ir viešosios teisės, pavyzdžiui, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50-6 straipsnio, normos. (Kiršienė J., Pakalniškis V., Juškytė R., Civilinė teisė, 2004,  p. 201-202).